24.10.2014.

M.Garbačiauskaitė-Budrienė pataria mokytojams atsigręžti į socialinius tinklus

Socialiniai tinklai yra tiltas, jungiantis mokytojus su jaunąja karta, todėl mokytojai jokiu būdu neturėtų „atsižegnoti“ nuo naujųjų technologijų, - įsitikinusi pagrindinio Lietuvos naujienų portalo „Delfi“ vyr.redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė.

„Mokytojui gal ir nereikia labai stengtis veržtis į savo mokinių draugus. Užuot tai darę, mokytojai turėtų siekti  susikurti tokį savo profilį socialiniuose tinkluose, apie kurį išgirdę patys mokiniai labai veržtųsi prie jo prisijungti“, - sako M.Garbačiauskaitė-Budrienė.

Portalo „Delfi“ vyr.redaktorė kaip kviestinė lektorė dalyvavo mokymuose pedagogams „Samsung Mokykla ateičiai“, kurių metu susitiko su mokytojais ir mokyklų direktoriais iš visos Lietuvos, susirinkusiais tobulinti savo skaitmeninius įgūdžius. Daugiau nei šimtas mokytojų ir direktorių penkis mėnesius nemokamai mokysis, kaip prasmingai panaudoti naujas technologijas mokykloje, kad ruošdamiesi pamokoms ir bendraudami su mokiniais nebesijaustų tarsi ne šio pasaulio gyventojai.

M.Garbačiauskaitė-Budrienė nuolat stebi, analizuoja socialinę žiniasklaidą ir jos poveikį mūsų kasdieniam gyvenimui.  Ji teigia, kad socialinės žiniasklaidos įtaka vis didėja, todėl mokytojai neturėtų jos ignoruoti, o verčiau žiūrėti kaip į įrankį, galintį padėti pasiekti savo mokinius.

Jūsų požiūriu, ar Lietuvos socialinės žiniasklaidos vartotojai yra aktyvūs kurdami jos turinį?

Tikrai pakankamai aktyvūs. Socialiniai tinklai, tokie kaip „Facebook“, turi daugybę lankytojų ir mes matome, kad jie lygiai taip pat siunčia tą turinį ir mūsų portalui. Koks jis yra ir kiek jis pritaikomas profesionalioje žiniasklaidoje – ką žurnalistai gali išgriebti iš viso to - jau atskiras klausimas. Kartais tai gali būti tik vienas sakinys, už kurio tu užsikabini ir pradedi rutulioti toliau. Taip gali gimti net ir rimtas žurnalistinis tyrimas. Taigi socialinė žiniasklaida tampa vis svarbesniu informacijos šaltiniu, ji pradeda veikti tradicinės žiniasklaidos darbą ir netgi diktuoti darbotvarkę. 

Kaip vertinate socialinės žiniasklaidos įtaką visuomenės gyvenimui?

Manau, kad įtaka yra gana didelė ir ji tolydžio auga. Mes matome, kokie skaitytojų srautai ateina į naujienų portalus iš socialinės žiniasklaidos ir vien tai rodo, kad jos reikšmė yra didelė. Dar man yra svarbu, kad tai savotiškai kontroliuoja tradicinės žiniasklaidos kokybę. Nes jeigu kas nors yra nepadaryta iki galo, jei  perlenkta lazda, tai greitai atsiduria socialiniuose tinkluose ir pradeda veikti  bendrovių įvaizdį. Ir tai galioja ne tik žiniasklaidai. Šiais išmaniųjų technologijų laikais, kai apsilankęs, tarkime, parduotuvėje, tu gali iškart padaryti nuotrauką ir tuoj pat ją įkelti, verslui tai turbūt yra didžiausias košmaras ir galvos skausmas. Parašyti skundą, nors ir ne visada pagrįstą, žmonės yra labai greiti. Ekspertai sako, kad neigiamas komentaras apie tavo įmonę nėra problema, bet kai prie to neigiamo komentaro atsiranda 40 „like‘ų“, tai jau tampa problema. Tada esi priverstas pasigilinti, kas nutiko, galbūt procesai nebuvo suvaldyti.  

Kyla nemažai diskusijų dėl to, kas yra „Facebook“ ir kokios elgesio normos čia priimtinos: ar tai yra  asmeninė erdvė, kur galima sau leisti šiek tiek daugiau, gal net ne visai kultūringą elgesį, ar vis dėlto ten negalima pernelyg atsipalaiduoti.  Ką manote jūs?

Nereikia apsirikti ir galvoti, kad tai yra tavo draugų erdvė, kurios niekas daugiau nemato. Ir ypač nereikia galvoti, kad įrašas, kurį tu parašei savo uždaram draugų ratui, daugiau niekur nepasklis – taip manyti yra viena didžiausių klaidų. Tą reikia turėti galvoje visiems, taip pat ir jauniems žmonėms – socialiniai tinklai nėra kokia nors slapta jūsų draugų susitikimo vieta.  Manęs „Facebook“ anaiptol neatpalaiduoja ir aš esu įsitikinusi, kad ten taip pat labai svarbi bendravimo kultūra. Matau, kaip jaunimą „veža“ Andriaus Užkalnio ar Algio Ramanausko-Greitai įrašai, suprantu, kad socialiniai  tinklai diktuoja kitą, laisvesnį kalbos būdą, bet vis dėlto toks stilius man atrodo pernelyg grubus ir nepagarbus. Viena vertus, tokia tiesmuka kalbėsena leido jiems užsiauginti didelį sekėjų ratą, kita vertus, tai nuomonės formuotojai, kurie diktuoja diskusijos toną ir tam tikrą diskusijų kultūrą, kuri kartais virsta antikultūra. Bet, žinoma, puikus jų humoro jausmas labai gelbsti.

Užsiminėte apie jaunimą, kurį „veža“ A.Ramanausko-Greitai įrašai socialiniuose tinkluose. Vis dėlto, kas iš tiesų jaunimui svarbiausia socialinėje žiniasklaidoje? Vieni teigia, kad jaunimas socialinę žiniasklaidą naudoja tik pramogai ir realiai iš jos negauna jokios vertės, kiti - kad tai unikali bendravimo ir mokymosi priemonė, atverianti neregėtas galimybes. Į kurią pusę jūs pati labiau linkstate?

Nereikia apsirikti – A. Ramanausko įrašai iš tiesų yra politiniai, o ne pramoginiai. Manau, kad jaunimas tuose socialiniuose tinkluose ir gyvena, ir tu gali čia ką nori ir kaip nori dėlioti, bet tai yra faktas. Jaunoji karta ten leidžia laiką, komunikuoja, deda nuotraukas, į kurias žiūrėdami tėvai kartais patraukia pečiais ir sako: o kas čia dabar? Bet ir tai tik tuo atveju, jei vaikai savo tėvus yra priėmę į draugus. Visa ši naujųjų technologijų epocha diktuoja tam tikrus iššūkius ir tie iššūkiai yra labai dideli. Kaip tai paveiks jaunų žmonių mąstymą, jų gebėjimą skaityti ilgus tekstus, analizuoti, šiandien vis dar yra didelis klausimas. Tokia jau yra dabartinė jaunoji karta - mums kartais gal ne visai suvokiamas jų noras fotografuotis ir tas nuotraukas viešinti, tas narciziškumas. Bet kita vertus, pasižiūrėkite į vyresnius, jie juk daro tą patį – fotografuoja, deda į feisbuką  savo vaikų nuotraukas ir pan.

Kaip jūs vertinate Monikos Šalčiūtės fenomeną? 

Iš tikro Monika Šalčiūtė tam tikra prasme yra unikalus pavyzdys. Dažniausiai procesas būna toks:  žmogus pirmiausia atsiduria televizijoje, tampa žvaigžde ir tik tada jis tampa žvaigžde ir feisbuke, nes televizija duoda jam didžiulį žinomumą ir jis natūraliai prisirenka daug gerbėjų socialinėje medijoje. O M.Šalčiūtė darė atvirkščiai: ji buvo niekas, bet labai kryptingai dirbo su socialinėmis medijomis, kol tiesiog tapo žvaigžde. Manau, kad tai ir yra mūsų epochos ir jaunosios kartos fenomenas – ši karta aiškiai parodo, kad būtent ji, o ne žiniasklaida ar dar kas nors sprendžia, ką padaryti žvaigždėmis.

Kalbant apie jaunimą, tyrimai rodo, kad naujų technologijų pagalba galima motyvuoti mokinius ir net pasiekti geresnių mokymosi rezultatų. Mokykla, nebespėjanti koja kojon su skaitmeniniais pokyčiais,  tampa senamadiška. Jūsų nuomone, ar Lietuvos mokyklos šiandien pakankamai išnaudoja socialinę žiniasklaidą mokymo procese?

Manau, nepakankamai, ir apie tai galima spręsti jau vien iš to, kad mes rašome apie tai kaip apie kažkokius unikalius dalykus, kai tai turėtų būti kasdienybė. Bet viskas ne taip jau paprasta – tam, kad galėtų tą jauną žmogų vedžioti už rankos po socialinę erdvę, mokytojas turi pats išmanyti tuos dalykus ir eiti koja kojon su gyvenimu. Visiems pedagogams norėčiau patarti jokiu būdu „neatsižegnoti“ nuo naujųjų technologijų, o priešingai, stengtis labiau jomis domėtis, nes tai yra tiltas, kuris jungia juos su jaunąja karta. Galiausiai technologijų išmanymas atneša labai daug privalumų. Suprantu, kad tai nėra paprasta - ir man pačiai kartais nelengva išmokti naujų dalykų - bet reikia stengtis tai daryti, pradėti naudotis ir kažkaip su tuo gyventi.

Skaitydama pranešimą pedagogams mokymuose „Samsung Mokykla ateičiai“ citavote tyrimų duomenis, kad auditorijos pasitikėjimas draugais, tinklaraščiais ir socialiniais tinklais auga ekspertų ir solidžios medijos sąskaita. Ar tai reiškia, kad šiuolaikiniam mokytojui tiesiog privalu būti socialiniuose tinkluose?

Būtent dėl to tai ir yra svarbu, nes naudodamasis socialiniais tinklais mokytojas gali pasiekti jaunąją kartą. Nekalbant jau apie tai, kad visa tai gerokai palengvina paties darbo organizavimą. Bičiulis, dėstantis Honkongo universitete, sako: jei nusiunčiu savo studentams elektroninį laišką, tai jie gali jo ir nepaskaityti, bet tada visiems parašau per socialinius tinklus, kad aš jums nusiunčiau laišką, eikit ir paskaitykit. Tai yra visiškai elementarūs logistikos dalykai, kaip galima organizuoti darbą, susišnekėti, formuluoti užduotis.  Ir apskritai, juk yra tiesiog įdomu stebėti, ką tavo mokiniai daro tuose socialiniuose tinkluose, kuo jie gyvena, ką galvoja. Aišku, čia yra ir kita medalio pusė - manau, kad mokiniai mokytojų į savo profilius dažniausiai neįsileidžia.

Dėl to kyla vis daug diskusijų – ar mokytojai ir mokiniai turėtų draugauti ir sekti vieni kitus socialiniuose tinkluose. Kokius jūs čia matote pliusus ir minusus?

Normalu, jei jaunimas neįsileidžia suaugusiųjų į savo erdvę, nes jiems atrodo visiškai „ne lygis“, jei suaugę ar ypač mokytojai, kurie nėra labai mylimi, stebi, kokius įrašus jie skelbia internete. Kita vertus, mokytojui gal ir nereikia labai stengtis  veržtis į savo mokinių draugus. Užuot tai darę, mokytojai turėtų siekti  susikurti tokį savo profilį, apie kurį išgirdę patys mokiniai labai veržtųsi prie jo prisijungti.  

Kaip jums atrodo, kokiam dar tikslui mokykloje gali būti geriausiai panaudoti socialiniai tinklai, tinklaraščiai, įvairios interneto platformos? 

Visų pirma tai labai geras būdas dalintis informacija, nes vienu metu ją galima paskleisti daugybei žmonių ir padaryti tą labai greitai. Tau nereikia laukti, kol mokiniai kitą dieną susirinks į pamoką, tu gali iš karto duoti ką nors paskaityti, kad rytoj aptarti pamokose, suformuluoti užduočių ir pan.

Galiu pasakyti, kad “Delfi“ savo laiku irgi svarstė, eiti į socialinį tinklą „Facebook“ ar ne. Dabar tai atrodo kvailiausia mūsų kada nors turėta diskusija.  Juk tu gali pats nieko nerašyti, o tik skaityti. Aš pati stengiuosi kuo daugiau žmonių prisijungti, nes man yra įdomu, ką jie rašo, kuo dalijasi. Tai yra nesibaigiantis alternatyvus naujienų srautas. Tad mano patarimas mokytojams yra vienareikšmiškas – socialiniuose tinkluose jūs turite būti. Neveltui vis labiau įsitvirtina nuomonė, kad jei tavęs nėra socialiniuose tinkluose, tai tavęs nėra visai.